H1: kodėl vienas ir kokio ilgio
Sėdžiu DevTools svetimame tinklalapyje. Atveriu Elements, filtruoju pagal h1. Gaunu keturis paryškinimus: logotipą antraštėje, hero-pavadinimą, valdiklio pavadinimą šoninėje juostoje, „Kontaktų“ bloko pavadinimą poraštėje. Visi — <h1>. Kiekviename svetainės puslapyje. Pagrindiniame, kategorijose, prekių kortelėse — visur tas pats rinkinys.
Žiūriu į Search Console: pagal pagrindinę savo užklausą svetainė kabo penktame puslapyje. Penktame. Su DR 35, su padoria domeno amžiaus istorija, su dešimtimis turinio puslapių. Ir su keturiais H1 kiekviename puslapyje.
Tai ne vienintelė priežastis, kodėl ji ten. Bet tai žymeklis. Jei žmogus, kuris kūrė svetainę, neperprato H1 — jis neperprato ir dešimties kitų dalykų: tuščių alt, dubliuojančių title, painiavos canonical, prarastų vidinių nuorodų. H1 — tai žymėjimo kokybės lakmuso popierėlis.
Google 2017-aisiais oficialiai pasakė: galima naudoti kiek nori H1, jis susigaudys. Johnas Mülleris įrašė apie tai vaizdo įrašą, ir nuo to laiko šią frazę cituoja visi, kas teisina antraščių kratinį. Bet „Google susigaudys“ ir „tai gera praktika“ — skirtingi dalykai. Google susigaudys ir su kreiva struktūra, ir su sugadintomis nuorodomis, ir su dubliuotomis meta. Tai nereiškia, kad taip reikia daryti.
Per pastaruosius mėnesius valiau H1 dešimtyje projektų. Kažkur tai buvo vienas iš pataisymų plano punktų, kažkur — pagrindinė užduotis. Vaizdas visur tas pats: kuo blogiau svetainė ranguojama, tuo daugiau joje netvarkos su antraštėmis. Ir atvirkščiai.
Kas yra H1
<h1> — tai šakninė puslapio antraštė HTML. Aukščiausias lygis antraščių hierarchijoje. Puslapyje jis atsako į klausimą „apie ką šis dokumentas“.
H1 — tai ne title-tag. Title gyvena <head>, jį Google mato paieškos rezultatuose, jį rodo naršyklės skirtukas, jį skaito soc. tinklas, kai meti nuorodą. H1 gyvena <body>, jį mato žmogus pačiame puslapyje. Tai du skirtingi tekstai dviem skirtingoms vietoms. Jie dažnai artimi prasme, bet neprivalo sutapti pažodžiui.
H1 turi būti pagrindiniame puslapio turinyje — <main>, <article>, hero-bloke. Ne <header> su meniu nuorodomis ir logotipu. Ne <aside> su valdikliais. Ne <footer> su kontaktais. Jei H1 yra antraštėje — jis bus toks pats visuose puslapiuose, ir Google tai signalas, kad visi puslapiai apie tą patį. Tai yra — apie nieką.
Vienas ar keli — ką sako Google
Oficiali pozicija: galima kelis. HTML5 įvedė outline algorithm — algoritmą, pagal kurį naršyklė turėjo automatiškai sudaryti antraščių hierarchiją sekcijų viduje (<section>, <article>, <nav>). Pagal sumanymą, kiekvienos sekcijos viduje <h1> tapdavo vietine atitinkamo sekcijos įdėjimo lygio antrašte.
Teoriškai skamba gražiai. Praktiškai — outline algorithm neįgyvendintas nė vienoje naršyklėje. Niekada. Specifikacija yra, palaikymo nėra. Dabar MDN tiesiai rašo: „nenaudokite kelių H1 tikėdamiesi outline algorithm, nes jis neveikia“.
Ką tai reiškia. Jei dedi kelis <h1> tikėdamasis, kad naršyklė ar paieškos sistema tvarkingai sukurs hierarchiją — to neįvyks. Google perskaitys juos kaip kelias šaknines antraštes ir bandys suprasti, kuri iš jų pagrindinė. Kartais supras teisingai. Kartais ne.
Toliau — accessibility. Ekrano skaitytuvai (NVDA, JAWS, VoiceOver) moka naršyti pagal antraštes — vartotojas spaudžia H ir šokinėja tarp jų. Kai H1 vienas — struktūra aiški: štai pagrindinė antraštė, štai skyriai po ja. Kai H1 keturi — vartotojas girdi „pirmojo lygio antraštė“ keturis kartus iš eilės ir pasimeta.
Ir atskirai — SEO įrankiai. Ahrefs, Semrush, Screaming Frog, Sitebulb — jie visi pažymi kelis H1 kaip warning. Ne kaip critical error, bet kaip punktą, kuris pateks į ataskaitą. Jei perduodi svetainę klientui ar rodai auditą — tai papildomas geltonas žymeklis, kurį teks aiškinti.
H1 ilgis
Sweet spot — 30–65 simboliai. Tai empirinis skaičius, išvestas iš praktikos. Trumpiau nei 30 — paprastai per bendra („Paslaugos“, „Apie mus“). Ilgiau nei 65 — pradeda kapotis snippet'uose, prarandamas fokusas.
Svarbiausia — H1 turi sutapti su user intent. Tai yra su tuo, ką žmogus įvedė į paiešką ir tikisi pamatyti, kai paspaudė. Jei užklausa — „pirkti kalnų dviratį Vilniuje“, o H1 — „Sveiki atvykę į mūsų parduotuvę“, prarandi ir žmogų, ir Google.
Pagrindinį raktažodį galima ir reikia laikyti H1. Bet be prievartos. „Pirkti kalnų dviratį Vilniuje pigiai su pristatymu“ — tai jau ne H1, tai šlamštas. „Kalnų dviračiai Vilniuje“ — tai H1.
Pagal santykį su title-tag: jie artimi, bet ne pažodiniai. Title optimizuotas paieškos rezultatams — ten dažnai pridedamas prekės ženklas, raginimas paspausti, papildomas modifikatorius. H1 — optimizuotas puslapiui, kur žmogus jau yra.
Daugiau apie title ir description ilgį — atskirai įraše apie meta aprašymus.
Struktūra H1 → H2 → H3
Antraščių hierarchija — tai puslapio skeletas. Jei skeletas kreivas, puslapis plaukioja.
H1 — vienas. Pagrindinė puslapio tema. Atsako į klausimą „apie ką tai“. Stovi arčiau pagrindinio turinio pradžios — hero-bloke arba iškart po jo. Ne trijų šimtų eilutėje po įvado paklode.
H2 — puslapio skyriai. Paprastai trys–septyni vienetai. Kiekvienas H2 atveria didelį prasminį bloką. Jei puslapyje vienas H2 — neturi struktūros, tiesiog turi ilgą tekstą su paantrašte. Jei turi penkiolika H2 — neturi hierarchijos, turi sąrašą. Pajusi, kad skyrių išeina daugiau nei dešimt — tai signalas, kad puslapį metas pjauti į du–tris atskirus.
H3 — poskyriai H2 viduje. Ne kiekviename puslapyje reikia. Atsiranda, kai skyriaus viduje yra prasminių pogrupių. Jei H2 viduje vienas H3 — H3 nereikia, paversk H2 konkretesne antrašte. Jei H2 viduje dešimt H3 — skyrius perkrautas, smulkink jį.
H4, H5, H6 — egzistuoja, bet naudojami retai. Jei priėjai iki H4 — patikrink, ar nemetas skaidyti puslapio į du. Blog'o puslapyje H4 beveik niekada nenaudoju. Techninėje dokumentacijoje, dideliuose gidžiuose — kartais.
Pagrindinė taisyklė: nepraleisti lygių. H1 → H3 be H2 — tai hierarchijos lūžis. Ir ekrano skaitytuvams (vartotojas tikisi H2, gauna H3 — pasimeta), ir Google (jis kuria puslapio outline pagal antraštes, lūžiai laužo struktūros supratimą).
Ir dar viena: antraštės — semantikai, ne dydžiui. Jei tau reikia didelio teksto puslapio viduryje, kuris vizualiai panašus į antraštę, bet semantiškai — ne antraštė (pvz., akcentuota citata) — naudok <p> su CSS stiliais. Ne <h2> su decorative dažymu.
SEO bonusas iš tvarkingos H2 struktūros: long-tail užklausos. H1 gaudo pagrindinį raktažodį. H2 gaudo antrines užklausas — tas, pagal kurias žmogus irgi galėjo ieškoti, bet jos netilpo į pagrindinę antraštę. Ne kartą mačiau, kaip puslapis pradeda ranguotis pagal užklausą, kuri tiesiogiai sutampa su vienu iš jo H2. H1 šios užklausos neapėmė, o H2 — apėmė.
Tipinės klaidos
H1 — logotipas antraštėje. Dažniausia. Maketas padarytas per CMS, header'io šablone kažkas uždėjo <h1>Prekės ženklas</h1> aplink logotipą. Kiekviename svetainės puslapyje H1 — „Prekės ženklas“. Pagrindinis, prekės puslapis, „Apie mus“ — visur tas pats H1.
Tuščias H1. Mačiau ir tokį: <h1></h1>, <h1> </h1>, <h1><img src="logo.png"></h1> be alt. Ekrano skaitytuvas perskaitys „pirmojo lygio antraštė“ ir tylą.
Keli H1 iš skirtingų blokų. Hero — <h1>, šoninės juostos valdiklis „Populiaru“ — <h1>, kontaktų forma poraštėje „Susisiekite su mumis“ — <h1>. Kiekvienas kūrėjas dėjo savo H1, niekas nesuvedė.
H1 su emoji pradžioje. <h1>🔥 Geriausi pasiūlymai</h1> — kai kurie ekrano skaitytuvai praleidžia emoji, kai kurie skaito kaip „ugnis“. Google paieškoje tokie H1 irgi atrodo keistai, jei Google nuspręs juos įdėti į snippet vietoj title.
H1 neatspindi puslapio turinio. Klasika: puslapis apie šaldytuvus, H1 — „Buitinė technika mūsų parduotuvėje“. Per bendras. Google nesupras, apie ką konkrečiai puslapis. Vartotojas nesupras, ar pateko ten, kur norėjo.
Per ilgas H1. Daugiau nei 80 simbolių — Google kerpa snippet'uose, ekrano skaitytuvas skaito ilgiau, mobiliuosiuose perkeliama į tris eilutes. Jei negali sudėti pagrindinės idėjos į 65 simbolius — puslapyje per daug idėjų, skaidyk jį į du.
H1 pažodžiui kopijuoja title-tag. Ne klaida, bet praleista galimybė. H1 ir title turi skirtingus vaidmenis — naudok abu. Į title kiši prekės ženklą ir call-to-action paspaudimui iš paieškos, į H1 — švarią formuluotę pagal user intent.
H1 klausimo forma, į kurį puslapis neatsako. „Kaip pasirinkti nešiojamąjį?“ — o puslapyje 200 modelių katalogas be paaiškinimų. H1 sukėlė lūkestį, turinys jo nepateisino. Žmogus išeina, elgsenos rodikliai krenta, rangavimas smunka.
H1 paslėptas po display: none. Mačiau ir tokį. Kažkas perskaitė, kad Google myli H1, uždėjo jį puslapyje, bet vizualiai jis netilpo — paslėpė per CSS. Google tai mato ir traktuoja kaip cloaking bandymą. Geriau visai nedaryti, nei daryti taip.
Kaip patikrinti rankiniu būdu
Atveri svetainę Chrome, spaudi F12, eini į Console ir įkliji:
document.querySelectorAll('h1').forEach(h => console.log(h.textContent))
Gauni visų puslapio H1 sąrašą. Jei jų daugiau nei vienas — yra problema. Jei jis vienas, bet tuščias — irgi yra problema. Jei jis vienas ir prasmingas — gerai.
Išplėstas variantas — pažiūrėti visą hierarchiją:
document.querySelectorAll('h1,h2,h3,h4,h5,h6').forEach(h => console.log(h.tagName, h.textContent.trim()))
Išves visą antraščių struktūrą iš eilės. Iškart matosi: ar yra lygių lūžiai, ar apskritai yra H2, ar yra tuščių antraščių.
Visam tinklalapiui paleisti — Screaming Frog arba Sitebulb. Jie aplenkia visą svetainę ir pateikia ataskaitą: kur kiek H1, kur tuščia, kur dubliai. Nemokamos Screaming Frog versijos užtenka iki 500 puslapių svetainei.
Apibendrinimas
Vienas H1 puslapyje. Ilgis 30–65 simboliai. Pagrindiniame turinyje, ne antraštėje ir ne poraštėje. Sutampa su user intent. Hierarchija H2 → H3 be lūžių. Semantika — prasmei, dydis — per CSS.
Tai ne apie „Google reikalauja“. Google daug ką atleidžia. Tai apie bendrą žymėjimo higieną. Svetainės, kuriose tvarka su H1, paprastai ranguojamos geriau — ne todėl, kad H1 sprendžia, o todėl, kad ten, kur susitvarkė su H1, paprastai susitvarkė ir su visu kitu.
H1 — penkios minutės patikrinimo DevTools. Iš jų dvi minutės konsolinei komandai, trys — rezultato skaitymui. Jei nė karto nežiūrėjai į savo H1 — pažiūrėk šiandien.
Visas faktorių sąrašas, pagal kuriuos einu audito metu — įraše apie 30 SEO faktorių 2026.