Antras žingsnis. Kai paaiškėjo, kad problema ne VPN

Kai su VPN viskas daugmaž susitvarkė — keli serveriai, maskavimas, grandinės — kilo klausimas: kas toliau?

Ir čia svarbus nukrypimas.

Dar nuo 2020-ųjų, kai buvau džiunglėse, turėjau kanalą ir pokalbių grupę. Žmonių daugėjo — ir kartu su tuo vis daugiau laiko atimdavo bendravimas.

Žinutės. Klausimai. Asmeniniai dialogai.

Vienu momentu laiko tiesiog nebeužteko. Pradėjau visa tai mažinti: išeiti iš pokalbių, uždarinėti diskusijas, riboti formatą. Bet žmonių nemažėjo.

Mačiau tą patį pas kitus — pas tuos, kurie veda socialinius tinklus arba dirba su auditorija. Bendravimas būtinas. Bet jis ir suryja visą laiką.

Ir čia tapo akivaizdu: jei tai pasikartojanti problema — ją reikia automatizuoti. Pirmiausia — sau. Vėliau, galbūt, kaip atskirą sprendimą.

Idėja buvo paprasta: automatinis atsakiklis Telegram, kuris bendrauja mano vardu. Taip, kad atrodytų kaip įprastas dialogas. Su savo stiliumi. Atsižvelgiant į konkretų pašnekovą. Be akivaizdžių požymių, kad atsako ne žmogus.

Ne dėl triuko. Dėl laiko taupymo.

Požiūris buvo toks pat, kaip ir su VPN. Aš nesėdėjau mokytis programavimo. Tiesiog rašiau terminale, ką noriu gauti.

Atsirado pirmas prototipas. Žalias. Pradėjau jį testuoti. Kartais pamiršdavau išjungti — žmonės užkliūdavo ir pradėdavo bendrauti.

Man buvo įdomu žiūrėti, kiek žinučių jie parašys ir ar apskritai supras, kad atsako ne aš.

Pamažu automatinis atsakiklis tapo normaliu įrankiu: galima pasirinkti, kur jis įjungtas, nustatyti stilių, valdyti logiką.

Lygiagrečiai eksperimentavau su modeliais. Bandžiau lokalius. Greitai paaiškėjo: su 8 GB vaizdo plokšte stebuklų nebus.

Užtat gerai supratau pagrindinį dalyką: modelis, su visu savo „protingumu", yra labai užmaršus. Jam nuolat reikia priminti, kas jis, kur jis ir kam jis.

Tai liečia viską: ir darbą terminale, ir automatinius atsakiklius, ir bet kokią automatizaciją.

Vienu momentu atsirado netikėtas testas. Man pradėjo rašyti griežtas žinutes su pinigų reikalavimais. Įjungiau automatinį atsakiklį ir tiesiog stebėjau, kaip jis veda dialogą.

Tai pasirodė naudingiau už bet kokius testus. Iš karto tapo matoma, kur jis per minkštas, kur pradeda aiškintis, o kur laikosi ribos geriau nei aš pats.

Po to perdarytą logiką atsakams tokiose situacijose. Ir galutinai nustojau visa tai suvokti kaip žaislą.

Tai jau buvo veikiantis įrankis, kuris nuiminėjo nuo manęs apkrovą ten, kur žmogaus dalyvavimas tik trukdo.

Projekto iki komercinės versijos nenutempiau. Versija sau gulinti — kaip darbinis poligonas.

Ir būtent čia man paaiškėjo dar vienas dalykas: štai taip apskritai daromi projektai. Pirmiausia — paprasta versija sau. Vėliau — plėtra. Vėliau — apribojimai. Vėliau — supratimas, kas toliau.

Bet toliau mane staigiai atitraukė. Atsirado realus projektas — su užsakymais, klientais, pristatymu ir dispečeriais.

Ir tai pasirodė dar įdomiau.