Pirmas žingsnis. Ne AI, o saugumas

Kai grįžau, visiškai negalvojau nei apie AI, nei apie projektus, nei apie uždarbį.

Pirmas dalykas, kuris tapo akivaizdus, – pasaulis aplinkui tapo griežtesnis. Beveik iškart pradėjau girdėti tą patį: be VPN į tinklą geriau nesilipti; VPN srautas pjaunamas; būta atvejų, kai dėl įprastų veiksmų internete pas žmones ateidavo su patikrinimais.

Gyvenau ne vienas. Ir mintis pakišti artimuosius man nepatiko iškart.

Todėl pirmas realus klausimas buvo ne „ką daryti toliau“, o kaip apskritai saugiai būti tinkle.

Bazinius dalykus supratau. Kas yra serveris. Kaip veikia internetas. Kad VPS kainuoja centus.

Bet supratau ir kitką: bet koks paruoštas VPN – tai svetimas serveris, svetimos taisyklės ir potencialiai svetimi logai.

Paprasčiau tariant, tu moki už paslaugą, kuri gali matyti viską, kas per ją eina. Manęs tai netenkino.

Logika diktavo paprastą, bet nemalonų sprendimą: jei jau daryti – tai keliant savo serverį. O toliau – slėpti srautą taip, kad net tiekėjas nesuprastų, kas konkrečiai per jį eina.

Žodžiu skambėjo kaip per daug. Ypač atsižvelgiant į tai, kad: man per 45; Linux neliečiau dešimtmečius; jokių komandų galvoje nėra.

Bet alternatyvos nebuvo.

Šiuo momentu man pasisekė. Vienas žmogus, su kuriuo susipažinau dar džiunglėse, ištarė trumpą frazę: „Pažiūrėk Claude Code. Jis veikia tiesiai iš terminalo“.

Ne „eik mokytis Linux“. Ne „pereik kursą“. Ne „išsiaiškink, kaip viskas sutvarkyta“.

Tiesiog – dirbk ten, kur tai ir vyksta.

Nusipirkau serverį maždaug už 6 dolerius. Įdiegiau Linux. Atidariau terminalą.

Ir gana greitai paaiškėjo: komandų galima nežinoti. Jas galima formuluoti normalia žmonių kalba.

Ne „įvesk štai šitą“, o: prisijunk prie serverio; įdiek VPN; sukonfigūruok šifravimą; padaryk taip, kad tai veiktų.

Ir tai veikė.

Aš nesupratau, kas konkrečiai vyksta viduje. Bet mačiau rezultatą: VPN pakildavo, prisijungdavo ir atlikdavo savo užduotį.

Tai buvo paprasčiausias variantas. Be maskavimo. Be sudėtingumų.

Ir kaip tik šiuo momentu man vėl pasakė: „Net pats VPN srauto faktas gali būti problema“.

Kitas klausimas buvo tiesioginis: kaip paslėpti patį VPN?

Atsakymas pasirodė esąs žingsnis po žingsnio ir ramus. Be magijos.

Kaip padaryti, kad srautas atrodytų kaip įprastas HTTPS. Kaip sukonfigūruoti serverį taip, kad iš šono jis atrodytų kaip įprasta svetainė. Kaip minimizuoti pėdsakus.

Investicijos šiame etape buvo minimalios: apie 6 dolerius už serverį; 15 dolerių už Claude Code, kuris veikė tiesiai iš terminalo ir iš esmės pakeitė man komandų žinojimą.

Bet svarbiau buvo kitas dalykas.

Šiuo momentu tapo aišku, kad toks požiūris veikia ne tik VPN. Jei galima štai taip, žingsnis po žingsnio, surinkti sudėtingą dalyką terminale, vadinasi tuo pačiu būdu galima išardyti ir kitas užduotis – infrastruktūrą, automatizaciją, paslaugas.

Tai buvo ne apie saugumą. Tai buvo pirmoji patirtis, kai tapo aišku, kaip konkrečiai dabar galima dirbti.

Kaip atrodo darbas, kai komandų galima nežinoti

Po istorijos su VPN manęs keletą kartų paklausė to paties. Na okei, tu sakai „žmonių kalba“. O toliau ką? Atidarei terminalą – ir ką, tiesiog rašai „padaryk VPN“?

Beveik. Bet jei taip parašysi – bus niekai.

Svarbiausia, ką supratau gana greitai: įrankis negalvoja. Jis daro. Jei tu pats nesupranti, ką konkrečiai nori gauti, jis ką nors įvykdys. Bet ne tai, ko tau reikia.

„Padaryk VPN“ – tai šiukšlinė užklausa. Nes neaišku, ką galiausiai laikyti rezultatu.

O štai jei parašysi: prisijunk prie serverio, įdiek WireGuard, sukurk vieną klientą, parodyk QR kodą – čia jau yra už ko užsikabinti.

Skirtumas ne ilgyje. Skirtumas tame, kad po to galima patikrinti: pavyko ar ne.

Kaip tai atrodo praktikoje pas mane.

Atidarau terminalą. Rašau ne komandas, o užduotį. Įprastais žodžiais. Jis atsako: ką ketina daryti ir kokius žingsnius atliks. Aš žiūriu. Sakau – daryk. Jis daro ir rodo rezultatą.

Jei neveikia – aš neinu googlinti. Aš tiesiog rašau ten pat: nesijungia, štai klaida, štai ką matau. Ir gaunu kitą žingsnį.

Tai ne magija. Tai tiesiog sistema, kuri žino komandas geriau už mane, bet visiškai nesupranta, ko man reikia, kol aš pats to nesuformuluoju.

Mano darbo dalis – pati nemaloniausia: suprasti, ko konkrečiai noriu gauti, ir mokėti patikrinti, kad tai realiai veikia.

Iš pradžių pridariau krūvą klaidų.

Rašiau per bendrai. Tipo „sukonfigūruok serverį“. O ką reiškia sukonfigūruok? Kam? Kas galiausiai turi būti?

Tikėjau, kai jis rašydavo „atlikta“. O paskui pasirodydavo, kad atlikta – bet neveikia. Dabar tikiu tik patikrinimu: prisijungė ar ne, daro tai, dėl ko buvo daroma.

Ir dar – bandžiau suprasti kiekvieną komandą. Tai spąstai. Jei pradėsi gilintis į kiekvieną eilutę – paskęsi ir nieko nepadarysi. Pakanka suprasti logiką: ką darome, kam ir kaip patikrinti.

Iš esmės visas metodas labai paprastas. Suformuluoji užduotį. Pažiūri planą. Įvykdai. Patikrini. Jei sugedo – aprašai simptomą ir eini toliau.

Įrankis, kuriuo naudojuosi, – Claude Code. Jis veikia tiesiai terminale ir kainuoja 15 dolerių per mėnesį.

Tai ne reklama ir ne rekomendacija. Man apskritai nesvarbu, kaip jis vadinasi.

Svarbu kitkas: tu valdai užduotį, o sistema – komandas.

Toliau bus kitas atvejis. Ten jau bus matyti, kad tai veikia ne tik VPN.