Kam apskritai į visa tai lįsti

Apie dirbtinį intelektą dabar kalba visi. Per daug ir per tuščiai. Gidai, kursai, vaizdo įrašai, „pažiūrėk, kaip lengva".

Jei pašalinsime triukšmą, lieka vienas normalus klausimas: ką iš viso to realiai galima naudoti, jei neketini vėl tapti ITininku?

Ar galima įsitraukti į temą be šviežio bagažo. Be noro mokytis ištisus metus. Be žaidimo profesija. Naudoti įrankius ir gauti rezultatą, o ne užimtumo jausmą.

Informacijos daug. Supratimo beveik nėra. Didžioji turinio dalis – ne apie darbą, o apie buvimą: atrodyti aktualiai, kalbėti teisingus žodžius, nieko nepaaiškinant.

Gana greitai tampa aišku: reikalas ne įrankiuose ir ne jų kiekyje. Reikalas tame, kaip jais naudojiesi ir kokias užduotis realiai sprendi.

Su šiais klausimais susidūriau grįžęs į įprastą gyvenimą – jau be iliuzijų ir be noro „įžengti į IT". Tiesiog tapo įdomu, kas dabar apskritai įmanoma ir kur tikrasis įėjimo slenkstis.

Pasirodė, kad jis kur kas žemesnis, nei įprasta pasakoti. O galimybės – kur kas platesnės, jei nesistengi gyventi pagal senas taisykles.

Šiame kanale fiksuoju kelią: ką bandau, kas veikia, kas neveikia, kur įstrigu ir ką tenka perdaryti. Be teorijos dėl teorijos. Be greitos sėkmės pažadų.

Iškart apibrėšiu rėmus. Čia nebus mygtukų „uždirbk milijoną", paruoštų schemų ir gražių istorijų be detalių. Bus procesas. Apribojimai. Klaidos ir perrinkimas.

Šis kanalas tiems, kuriems svarbu suprasti, kaip įrankiai veikia praktikoje. Ne tobulai. Ne blizgiai. Tikrai.

Komentarai atviri. Formatas paprastas: pokalbis apie darbą, įrankius ir rezultatą. Visa kita – pro šalį.

Tai ne kanalas „apie vystymąsi". Tai realaus kelio dabartinėje realybėje fiksavimas. Be iliuzijų ir be pagražinimų.

Priartėjimas 2. Iš kur tam apskritai kojos auga

Iškart sąžiningai. Aš „neįžengiau į IT" ir „neperkvalifikavau".

Prieš dvidešimt metų administravau IT kontoras. Serveriai, tinklai, vartotojai, infrastruktūra. Mano užduotis buvo paprasta: kad viskas veiktų ir nenugriūtų. Ne kūrimas ir ne kodavimas – sistema visa apimtimi ir atsakomybė už ją.

Paskui tas gyvenimas baigėsi. Ne pagal planą ir ne mano iniciatyva. Tiesiog kažkuriuo momentu variantų neliko.

Tai ne istorija analizei ir ne taškas, prie kurio vertėtų grįžti. Svarbu ne pats faktas, o tai, kas buvo toliau.

Iškritau iš įprastos realybės ilgam.

Buvo gyvenimas už sistemos ribų: tyla, lenktynių nebuvimas, nuolatinio spaudimo nebuvimas. Džiunglės. Rašymas. Minimumas išorinio triukšmo.

Tai nebuvo romantika ir ne pabėgimas. Tai buvo priverstinė pauzė.

Ir būtent ji davė tai, ko anksčiau nebuvo – distanciją. Atsirado laiko stebėti, kaip pasaulis greitėja, įsibėgėja, springsta savo paties greičiu. O aš tą akimirką likau nuošalyje.

Be nuolatinio jausmo, kad vėluoji. Be spaudimo žinoti viską ir iškart. Be būtinybės reaguoti į kiekvieną signalą.

Žvelgdamas atgal suprantu: šios perspektyvos neįmanoma gauti būnant srauto viduje. Aš nebandžiau pasivyti to, kas vyksta – aš tai stebėjau.

Kai grįžau, pasaulis jau buvo kitoks. Įrankiai kitokie. Greitis kitoks. Taisyklės kitokios.

Pradėjau ne nuo profesijų ir ne nuo mokymosi „pagal programą". Pradėjau nuo užduočių. Sistemos. Automatizavimas. Servisų sąsajos. Veikiantys produktai, kurie turi vartotojų, procesų ir atsakomybę.

Pamažu tai susidėliojo į pilnaverčius projektus – ne kaip idėjos, o kaip veikiantys daiktai, kurie turi atlaikyti realybę.

Ir čia svarbus momentas. Aš nesistengiu būti kūrėju „pagal kanonus". Man nesvarbu atitikti vaidmenį.

Man svarbu surinkti veikiančias sistemas iš prieinamų įrankių. Suprasti, ką galima automatizuoti. Kur pašalinti rankinį darbą. Kur apskritai nedalyvauti tiesiogiai.

AI man – ne magija ir ne žaislas. Tai būdas valdyti sudėtingumą ir greitį, neužkasant savęs detalėse, kurios neduoda rezultato.

Žiūriu į visa tai ne kaip į „naują profesiją", o kaip į įrankius, kurie pagaliau leidžia daryti tai, kas anksčiau buvo per ilga, per brangu arba apskritai neįmanoma.

Jei pirmas straipsnis – apie klausimus, tai šitas – apie optiką.

Toliau bus praktika.

Įtvirtinimas

Čia fiksuoju, kaip praktikoje naudoju šiuolaikinius įrankius, be hype'o ir be žaidimo profesija.

Aš nemokau „įėjimo į IT" ir neparduodu paruoštų schemų.

Mane domina procesas: kaip iš idėjos surinkti veikiančią sistemą, kur galima automatizuoti ir kur apskritai nedalyvauti rankomis.

Šis kanalas – apie realų kelią: užduotis, apribojimus, klaidas ir perrinkimą. Be mygtukų „uždirbk milijoną" ir istorijų be detalių.

Jei jums svarbu suprasti, kaip tai veikia realybėje – jums čia.

Jei reikia greito rezultato be proceso – geriau nešvaistyti laiko.

Komentarai atviri. Formatas paprastas: pokalbis apie darbą ir rezultatą. Visa kita bus ištrinama.