Kaip iš tikrųjų renkuosi, už ką imtis

Štai kai pradedi gilintis ir supranti, kad iš esmės gali padaryti praktiškai viską ir bet kokio sudėtingumo lygio — iškyla klausimas:

už ką apskritai imtis kiek turi būti projektų ir kuriuos verta kelti, o kurių ne

Ir čia niekas tau nepatars. Tai tu pats priimi sprendimą.

Bandžiau suprasti, pagal kokius kriterijus renkuosi projektus.

Sąžiningai — nežinau.

Neturiu aiškios sistemos, pagal kurią juos pasveriu ir logiškai nusprendžiu: už šitą imuosi, o už aną — ne.

Bet vieną dalyką supratau labai aiškiai:

negalima imtis visko, ko nori

nes tu tiesiog įklimpsi

Praktikoje tai atrodo taip.

Užtenka pakalbėti su pažįstamais ir paaiškinti, ką moki — ir iškart prasideda:

šitą galima automatizuoti šitą galima supaprastinti šitą galima perdaryti

O paskui neatsižvelgi į tai, kad vienas dalykas traukia paskui save kitą, paskui trečią — ir tai jau pilnavertis projektas.

O kur pinigai — o velnias jį žino. Gal bus. Kada nors.

Yra projektų, už kuriuos tiesiog kabiniesi, nes idėja klasiška.

Pradedi knaisiotis — ir kuo toliau, tuo labiau supranti: kiek ten povandeninių akmenų, kokia sudėtinga logistika ir kaip ilgai visa tai atsipirks.

O yra kita situacija.

Tu kalbiesi su žmonėmis ir matai, kad jie jau turi veikiantį procesą, bet jis kreivas.

Žmonės tiesiog nespėja. Atsisako klientų.

Ir tu supranti, kad jei tai šiek tiek pakoreguotum — žmogus tiesiog pradėtų uždirbti daugiau.

Ne dėl to, kad pardavimai išaugo. O dėl to, kad jis nustojo prarasti pinigus.

Ir tokius dalykus pradedi pajusti iškart.

Lygiagrečiai matai krūvą vietų, kur galima padėti.

Žiūri svetaines, procesus, analitiką — ir supranti, kad ten visiškas chaosas.

Bet kartu nenori savęs primesti. Jei žmonėms nereikia — vadinasi, nereikia. Eini toliau.

Ir kažkuriuo momentu supranti dar vieną dalyką:

vienas tu viso šito neištempsi.

Pradedi galvoti: reikia ką nors prijungti, paaiškinti, deleguoti.

Ir iškart atsitrenki į kitą problemą: visi, kas moka — jau užimti. Visus, kas nemoka — reikia mokyti. O tam irgi reikia laiko, kurio nėra.

Yra dar atskiras projektų tipas.

Tu supranti, kad ten kol kas pinigų nėra. Visiškai.

Bet kažkas viduje vis tiek verčia ten lįsti.

Man dabar taip su vaizdo įrašų generavimu. Ten sudėtinga logika, tu pats iki galo nesupranti, kas vyksta, agentai gyvena savo gyvenimą, ir tu už jų ne visada spėji.

Bet tu vis tiek grįžti ir tobulini. Nes jauti, kad ten yra potencialo. Nors niekas negarantuoja, kad iš to kas nors išeis.

Ir yra projektai „ant kelio".

Surinkai per dieną dvi, pažaidei, pažiūrėjai — ir supratai, kad tai žaislas. Ir tu tiesiog paleidi.

Aš nesirenku projektų „teisingai". Aš mokausi negriebti visko iš eilės. Ir, panašu, tai pirmas įgūdis, kurio iš tikrųjų reikia.

Antras — suprasti, kad vienas tu šito neištempsi.

Jei esate tokiame pačiame taške — jūs ir patys suprantate, apie ką aš.