Vidinė virtuvė

Na, jeigu jau atvirai, gyvenimas — tai tarsi nauja būsena to, koks buvai prieš sugrįžimą.

Kai visiems iš tavęs kažko reikia. Visi kažko nori. Visi tave tampo. Nuolat blaško.

O tu nori tik vieno — tau reikia susikaupti. Išsirinkti svarbiausia. Ir daryti. Tiesiog kažką daryti.

Nes nuo užduočių antplūdžio ir nuo blaškančių veiksnių kiekio pradedi bukti ne todėl, kad nesusigaudai, o todėl, kad jų per daug. O kai jau pasinėrei būtent į kūrimą ir kai nuo tavęs dar priklauso production — visa tai iškart ×10.

Pirma, turi milžinišką kiekį bug'ų, kurie išlenda pačiu neįprasčiausiu būdu. Antra, turi isterišką užsakovą. Ir jo padėjėjus, kurie visiškai nemoka paaiškinti, ko nori.

Paraleliai dar turi kažkokių projektų, kurių lyg ir nemetei ir kartais norisi prisiminti. Ir turi production'ą, kurį nori nenori, vis tiek paguldysi.

Nes visus tuos neuroninius tinklus labai dažnai neša ne ten. Ir jie iškrečia visokias nesąmones.

O tu — viso šito chaoso centre. Ir bandai tiesiog susikaupti ties svarbiausiu. Atkirsti tai, kas nereikalinga.

Bet užsakovas net nemoka paaiškinti, ko jam reikia. O kartais jis ir pats nežino, ko nori. Ir neuroniniai tinklai irgi pamiršta, ko jiems reikia.

Ir tu toks: ok. Tai ne apie tai, kad pats nustotum mąstyti. Tai apie tai, kad jei net dabar pamirši, ko tau reikia, viskas apskritai sugrius.

Tai iš esmės apie chaoso valdymą.

Ir pradedi suprasti visus tuos programuotojų šūkius apie „neliesk, jei veikia". Supranti, kad viską galima tobulinti be galo. Ir supranti, kad kai, pavyzdžiui, krenta prod'as, ir pradeda skambinti klientai sakydami, kad negali padaryti užsakymo — tai pinigai.

To neįmanoma paaiškinti neuroniniam tinklui.

Kiek tu bedėtum šauktukų — jai vis tiek. Krenta prod'as ar ne — o ji tau pasakys:

ne, ten viskas tvarkoje, pas jus niekas nekrenta, aš patikrinau, aš pažiūrėjau, aš įsitikinusi, norit — įrodysiu.

O tada tuo pačiu momentu tau skambina tavo mergina. Arba draugas. Arba net mama.

„Sūneli, o kur tu dingai? Kodėl nieko nevalgai?"

O tu toks: blet. Na štai dar ir valgyti. Dar ir tam laiką gaišti.

Arba tavo mergina pradeda pasakoti kažkokią painią istoriją, į kurią tu apskritai negali smegenimis įsigilinti.

Tu sėdi, prieš akis du ekranai, bandai vienu metu daužyti mygtukus, ir taip kasdien.

Ir tai nesustoja. Tai niekur nedingsta.

Aš nesakau, kad tai neįdomu. Aš sakau, kad tai tiesiog kitoks mąstymas.

Mokaisi atkirsti informaciją. Mokaisi susikaupti ties svarbiausiu. Mokaisi suprasti, kur yra svarbiausia. Mokaisi nustatyti prioritetus. Ir nepatekti į stuporą, kai kažkas nepavyksta.

Nes užsakovui kažkodėl atrodo, kad jei jis garsiau šūktels, tu jį geriau suprasi. Arba jei stipriau trinktels kojele, viskas bus padaryta greičiau.

O apie miegą — apskritai galima pamiršti. Tu miegi realiai 3–4 valandas. Tu nuolat pabundi, nes galvoje atsiranda naujų sprendimų.

Ir visa tai tarsi iš naujo susidėlioja. Ir tu jau nebegali užmigti, nes žinai, kaip reikia padaryti teisingai.

Tu tiesiog ištiesi ranką prie kompiuterio. Atsisėdi. Darai.

Ir pats įdomiausia — tau nesinori miegoti. Tu nepavargsti. Tau kaifas.

Tu sėdi ant tos bangos. Tu tarsi pajojai ant bangos. Ir tai eina į kaifą.

Kartais užsimiršti ir tiesiog pradedi su neuroniniais tinklais ginčytis. Pradedi su jais kalbėtis kaip su žmonėmis. Ir juokingiausia — jie kartais tau atsako tokiu pačiu tonu.

Tai ne apie tavo talentą. Tai ne apie tai, kad tu kažkoks gabus.

Tai veikiau apie gebėjimą orientuotis chaose. Įgūdis, kuris atsiranda tik tada, kai išeities nėra.